Toliau įgyvendinant pertvarkos darbotvarkę

Kvietimas veikti drauge: NATO Generalinis Sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pakvietė Aljansą aktyviai kurti tarptautinę saugumo aplinką, atsižvelgiant į bendrus interesus ir vertybes.

Perėmęs NATO vairą, Jaapas deHoopas Schefferis toliau tęsia ir plėtoja savo pirmtako lordoGeorge Robertsono pradėtas pertvarkos reformas. Jis stengiasi, kadtoliau sėkmingai vyktų NATO Greitojo reagavimo pajėgų formavimoprocesas ir jos iki 2006 m. pradėtų veikti visu pajėgumu. Tuo pačiujam tenka užsiimti visai neefektinga, o dažnai ir neviltį keliančiaveikla – įtikinėti Aljanso nares, kad būtina vykdyti 2002 m.Aljanso viršūnių susitikime Prahoje priimtus įsipareigojimus dėlgynybos investicijų. Jis sustiprino NATO veiklą Afganistane irparagino valstybes sąjungininkes žiūrėti į ten esančiasTarptautines saugumo paramos pajėgas (ISAF) kaip į gyvybiškaisvarbų pertvarkos katalizatorių, kurį reikia palaikyti, o ne kaip įvarginančią operacinę naštą, kurią reikia pakęsti. Taip pat jisypač garsiai pasisakė už NATO operaciją „už erdvės ribų“Irake.

Po metų ir ketvirčio šiame poste De Hoopas Schefferis, kaip irgalima buvo tikėtis, jau seniai nebėra tik savo pirmtako palikimovaldytojas. Tiesą sakant, per kol kas dar trumpą jo tarnybos laikąpertvarkos projektas jau įžengė į antrąjį etapą, kuriame prievykstančios pajėgumų reformos prisidėjo ir NATO pastangos tvirtaiužimti pagrindinio platesnių pertvarkos srovių kanalopoziciją.

Iš pat pradžių į NATO pertvarką buvo žiūrima kaip į dviejųdimensijų procesą, atspindintį dvigubą organizacijos, kaipgynybinės karinės sąjungos ir iniciatyvios politinės organizacijos,vaidmenį. Tačiau dar ir prieš keletą mėnesių NATO politinę veikląnuolat užgoždavo karinės reformos.

Kai kurios to priežastys yra visiškai aiškios. Tokius etapiniuskarinės pertvarkos momentus, kaip NATO Greitojo reagavimo pajėgųsukūrimas arba naujosios Transformacijos vadavietės Norfolke,Jungtinėse Amerikos Valstijose, įkūrimas, yra lengviau suskaičiuotiir įvertinti nei Aljanso politinių programų produktus. Nors NATOnarių pagausėjo ir tai suteikia vieną galimą politinės sėkmės matą,tačiau tarptautinių programų Rytų Europoje, Kaukaze, VidurioRytuose ir Šiaurės Afrikoje poveikį yra beveik neįmanoma išmatuoti.Žinoma, buvo ir toks metas, kai palyginti nepastebima NATO politinėveikla buvo naudinga, Aljanso diplomatams stengiantis sušvelnintitriumfo ar priešiškumo nuostatas kaimyninėse šalyse.

Tapęs Generaliniu Sekretoriumi, De Hoopas Schefferis vėl įtvirtinoplatesnės, iniciatyvios politinės darbotvarkės svarbą vykdant NATOkarinę pertvarką. Be jau sukurtų partnerysčių su „artimuojuužsieniu“ Rytų Europoje ir Balkanuose, De Hoopo Schefferio nuomone,būtina veiksmingiau prisidėti ir prie saugumo Vidurio Rytuose irCentrinėje Azijoje bei stiprinti partnerystę su tokiomis pasauliogalybėmis, kaip Kinija, Japonija ir Indija. Jis taip pat skatinanuodugniai persvarstyti NATO santykius su Europos Sąjunga irJungtinėmis Tautomis Aljanso naujosios iniciatyvios pozicijosšviesoje. Kalbėdamas tokiais žodžiais, kurių vos prieš keletą metųbūtų buvę neįsivaizduojama išgirsti sakant Generalinį Sekretorių,De Hoopas Schefferis paragino Aljansą aktyviai kurti saugumoaplinką, atsižvelgiant į bendrus strateginius interesus irvertybes.

Politiškesnis Aljansas

Šis naujai pakartotas kvietimas ryžtingai vykdyti Aljansopolitinės strategijos pertvarką iš dalies yra atsakas į išoriniusveiksnius. Nors ir nesilpnėja politinių nesutarimų dėl Irakosukeltas krizės pojūtis, jau kuris laikas ryškėja plačiausiųAmerikos ir Europos strateginių prioritetų konvergencijos ženklai.2003 m. gruodį paskelbtoje Europos Sąjungos saugumo Baltojojeknygoje skatinamas aktyvesnis Europos požiūris į terorizmo grėsmę,MNG platinimą, regioninius konfliktus ir žlungančias valstybesbeveik tais pačias žodžiais, kaip ir Busho administracijos 2000 m.Nacionalinėje saugumo doktrinoje – dokumente, kuriam kliūvadidžioji dalis kaltės dėl viso to transatlantinio sielvarto. Perkeletą pastarųjų mėnesių pamatėme, kaip Prancūzija, Vokietija irJungtinė Karalystė atnaujino savo stringančias derybas su Iranu,tuo pat metu skatindamos platesnį Europos santykių su Kinijaatkūrimo procesą. Nors vienu metu šios iniciatyvos buvo vėlsukėlusios transatlantinę įtampą, jos taip pat parodė stiprėjantįEuropos siekį užgniaužti strategines krizes, užbėgant joms už akiųprevenciniais veiksmais. Europiečiai gali vengti tokių grandioziniųfrazių kaip „laisvės strategijos plėtojimas“, tačiau jų tarptautinėpolitinė strategija vis labiau įgauna neabejotiną pertvarkospobūdį.

Šios tendencijos dar labiau išryškėjo vasarį JAV Valstybėssekretorės Condoleezos Riece ir Prezidento George W.Busho vizitų įEuropą metu. Jei Busho administracijos kvietimas į kryžiaus žygį užlaisvę ir demokratiją būtų nuskambėjęs metais anksčiau, Europossostinėse jis būtų buvęs sutiktas su atvira pašaipa. Šį kartąsutikimas buvo kur kas šiltesnis nei bet kada anksčiau po rugsėjo11 d. Aišku, rūpestingai surežisuoto prezidentinio vizito atmosferąreikėtų vertinti su sveiko skepticizmo doze. Tačiau yra iroptimizmą skatinančių ženklų, kad ir Busho administracija, ir joseuropiečiai kritikai atsisakė skiriančiųjų tendencijų ir pasistengėišryškinti pertvarkos vizijų bendrumus.

Kalbant apie NATO, jau seniai Aljansokarinėse reformose matosi transformacinės politikos strategijosbruožai.

Kalbant apie NATO, jau seniai Aljansokarinėse reformose matosi transformacinės politikos strategijosbruožai. Perėjimas iš statiškos, gynybiškos pozicijos prieenergingesnių, dislokuojamų ir ekspedicinio pobūdžio pajėgų visadarodė, kad Aljansas rengiasi išeiti už savo erdvės ribų ir kovoti sugrėsmėmis pačioje jų ištakoje. ISAF misijoje Afganistane NATOpajėgos jau susidūrė su kai kuriomis iš tokių naujųjų grėsmių, sukuriomis gali tekti kovoti ateityje ir kurios tapo pajėgumųreformos katalizatoriumi. Tačiau netgi ši misija iš pradžių buvopateisinama tik kūrybiškai traktuojant NATO tradicinę gynybinęstrateginę nuostatą. Iš esmės ISAF tapo pavėluota 2001 m. rugsėjo12 d. NATO atlikto 5 straipsnio įgyvendinimo išraiška. Ši misijabuvo vaizduojama kaip priemonė neleisti vėl susikurti teroristųbazei, iš kurios rugsėjo 11 d. buvo ir vėl galėtų būti smogtassmūgis euroatlantinei tėvynei. Per dvejus metus nuo tada, kai NATOprisiėmė atsakomybę už ISAF, transatlantinio diskurso tonasakivaizdžiai pasikeitė. Europiečiai pradėjo kalbėti apie savo pačiųprevencinės, transformacinės tarptautinės veiklos versiją. Topadarinys – NATO buvo suteikta galimybė įsitvirtinti kaippagrindiniam bendro strateginio aktyvumo perdavimo kanalui.

Šviežią impulsą vykstančiai NATO karinei pertvarkai davė darkitoks išorinių tendencijų komplektas. Nepaisant lordui Robertsonuivadovaujant pasiektos pažangos, nėra jokios abejonės, kad daugumaiNATO narių europiečių vis dar kelia abejonių „pertvarkos“ sąvokabei tie principai, kuriais ji turėtų būti grindžiama. Skeptikamspertvarka tapo beveik visiškai pagal JAV modelį vykdomos, į sistemąorientuotos karinės pertvarkos, kuriai reikia daug lėšų, sinonimu.Tokios reformos, jų nuomone, nerealu ir nepageidautina siekti.Daugelis taip pat įžvelgė ir dar grėsmingesnį kontekstą, laikydamipertvarką menkai užmaskuotomis pastangomis atverti Europos rinkasJAV gynybos eksportui.

NATO kontekste pati žalingiausia pertvarkos kritika, ko gero, buvotai, jog ja siekiama institucionalizuoti nemalonų ir politiškainepriimtiną karinio darbo pasidalijimą. Vertinant šiuo požiūriu,Afganistanas ir Kosovas įtvirtino operatyvinį modelį, kai JungtinėsValstijos atliko „žudymą ir laužymą“, o po to įžengė Europospajėgos, kurių uždavinys buvo taikos palaikymas, stabilizavimas iratkūrimas. Nėra ko tada stebėtis, jei europiečiai nenori investuotiį tokią pertvarką, kuri nieko daugiau neduos, tik pareigą „suplautiindus po amerikiečių puotos“.

Irako poveikis

Irako patirtis sudaužė į šipulius primityvią kautynių ir pokarioveiklos dichotomiją, o kartu ir požiūrį, kad stabilizacijos,atstatymo ir taikos palaikymo veikla tinka nebent tik ištižėliams.Pasinaudodami asimetrijos metodais, teroristai ir maištininkaipavertė pokonfliktinę stadiją kur kas intensyvesne ir brangiaukainuojančia patirtimi, nei prieš ją buvęs palyginti trumpasįprastinės kovos etapas. Tiesą sakant, buvo paneigta visa karybos,kaip linijinio perėjimo nuo didelio intensyvumo kautynių į mažesniointensyvumo pokario stadiją, samprata. Koalicijos pajėgos buvopriverstos prisitaikyti prie neaiškios situacijos, kur intensyvumolygis ir, tiesą sakant, pati priešininko prigimtis bei tikslai bepaliovos kinta.

Ši patirtis padarė milžinišką poveikį JAV pajėgų pertvarkosarchitektams, leisdama suvokti, kad triuškinančią persvarąįprastinės karybos srityje gali pakirsti gebėjimo kovoti suneįprastomis grėsmėmis stoka. Šis suvokimas dar nepasiekė tokiolygio, kad priverstų Gynybos departamentą iš esmės persvarstytiišlaidų prioritetus. Tačiau jau yra ženklų, rodančių, kad„netaisyklinga karyba“ iš antrinės svarbos klausimo jau taposvarbiausiu JAV gynybos planavimo prioritetu. 2006 m. ketverių metųgynybos apžvalgoje daug sistemingiau nei bet kada analizuojamieinamosios ir planuojamos gynybos platformų, susijusių suoperacijomis prieš neįprastas grėsmes, nauda ir trūkumai. Jungtinėpajėgų vadovybė, viena iš svarbiausių intelektinių JAV pajėgųpertvarkos varomųjų jėgų, šiuo metu iš esmės persvarsto operacineskoncepcijas ir doktriną neįprastų grėsmių fone. Ši analizėgreičiausiai dar labiau susilpnins prielaidą, kad struktūrinėpertvarka gali garantuoti karinį „efektą“ vis mažiau reikalaudamakarinės gyvosios jėgos. Tam beveik neabejotinai reikės kūrybiškiaupažvelgti į JAV karinių pajėgų bendravimo su civilinėmisagentūromis ir su sąjungininkėmis – o tai visų svarbiausia –pobūdį.

Šis dėmesio poslinkis JAV pajėgų pertvarkoje sukuria palankesnessąlygas prasmingesniems nei anksčiau transatlantiniams ryšiams.Akivaizdu, kad vėl sutelktas dėmesys nestandartinei karybai (į šiąkategoriją įeina stabilizacija, atstatymas ir taikos paramosuždaviniai) labiau priartina JAV pajėgų pertvarką prie europiečiamspriimtinos vizijos, prie kurios jie realiai gali prisidėti.Konkretesnis dėmesys sąveikai su sąjungininkėmis bus puiki progaNATO pagerinti savo reputaciją JAV akyse.

Aljanso kariniai planuotojai tai supranta ir stengiasi padarytiNATO pagrindiniu intelektiniu transatlantinio pajėgų pertvarkosdiskurso informacijos centru. Sąjungininkių pajėgų transformacijosvadavietė yra tas kanalas, kuriuo gali būti keičiamasi idėjomistarp europiečių ir amerikiečių, pavyzdžiui, civilių ir kariuomenėssąveikos pertvarkytoje operacinėje aplinkoje klausimais, ir jossintetinamos. Tuo tarpu NATO Greitojo reagavimo pajėgos netrukuspateiks pertvarkytus karinius aktyvus, prie kurių bus galimaderinti šias naująsias karines koncepcijas.

Platesnės pertvarkos srovės suteikė galimybę NATO paspartinti jaukeletą metų vykdomas reformas ir polinėje, ir karinėje plotmėje.Tačiau nė vienoje iš šių sričių dar nėra priežasčių kuo nors labaididžiuotis. Nors ir teikia vilčių Europoje atsirandanti lyg irtarptautinė pertvarkos strategija, Aljansui dar teks įtikintiskeptikus, kad jis taip pat bus reikalingas, kartu su EuroposSąjunga įgyvendinant šią strategiją. Kalbant apie karinę pertvarką,srovių kaita Jungtinėse Valstijose suteikia NATO galimybęįtvirtinti stipresnį lygybės jausmą transatlantiniame pertvarkosdiskurse. Tačiau lygybę diskurse turi atitikti ir pastangų lygybė.Kaip pažymėjo lordas Robertsonas, NATO, kaip strateginės vertybės,naudingumas priklausys nuo trijų dalykų – pajėgumų, pajėgumų,pajėgumų.

Markas Joyce – Londono Karališkojojungtinės tarnybos instituto Transatlantinės programosvadovas.